Žinot, kartais pagalvoju – kiek daug laiko praleidžiam ieškodami „superfood” produktų parduotuvėse, kai už kelių kilometrų nuo namų auga kažkas, kas iš tiesų gali padėti mūsų sveikatai. Kaišiadorių kraštas man visada asocijuojasi su tuo tikru, neapdorotu gamtos grožiu – miškais, kur kvepia sausa spygliais ir žeme, ir pievomis, kurios vasarą pilnos žolelių, kurių dauguma net nežino pavadinimo.
Praėjusią vasarą, vaikščiodama per vieną tokį mišką netoli Žiežmarių, susimąsčiau – kiek daug čia yra to, ką mūsų senoliai naudojo be jokių vaistinių. Ir kad mes tiesiog to nepastebime, nes esam pripratę viską pirkti gatavą.
Ką siūlo miškas
Kaišiadorių apylinkėse miškai gana įvairūs – yra ir pušynų, ir mišrūs miškai su beržais, ąžuolais. Tokia įvairovė reiškia, kad ir augalija turtinga. Rudenį čia galima rasti grybų – ne tik baravykų, bet ir tokių mažiau populiarių rūšių kaip pievagrybiai laukymėse ar kazlėkai po beržais. Grybai, beje, turi nemažai baltymų ir mikroelementų, tik reikia mokėti juos atpažinti – be klaidų.
Bet ne vien grybai. Miškuose gausu mėlynių, kurios prisoja antioksidantų, o rudenį – ir spanguolių pelkėtesnėse vietose. Aš pati kasmet renku šiek tiek mėlynių ir jas užšaldau – žiemą į avižinius košes įberi saują, ir jau jauties šiek tiek sveikiau gyvenanti, net jei kitą dieną suvalgai kokį saldumyną be sąžinės graužimo.
Pievos – ne tik gėlių puokštėms
Va čia jau įdomiau. Pievose auga tiek daug vaistažolių, kad net keista, jog jomis mažai kas domisi. Ramunėlės, čiobreliai, dilgėlės (taip, dilgėlės – jos ne tik dilgina, bet ir arbatoje puikiai tinka), medetkos. Kaišiadorių apylinkių pievos, kurios dar nėra intensyviai apdorotos chemikalais, gali būti tikras lobynas tiems, kas domisi natūralia fitoterapija.
Dilgėlių arbatą, pavyzdžiui, gėriau visą pavasarį, kai jaučiau, kad organizmui reikia daugiau geležies. Nežinau, ar tai moksliškai įrodyta iki galo, bet subjektyviai jaučiausi geriau. Ramunėlės – klasika, kai neramu prieš miegą arba skrandis šiek tiek „keistai” elgiasi.
Kaip pradėti, jei niekada nesi bandęs
Svarbiausia – nesiskubinti ir neimti viską iš karto. Jei anksčiau nerinkote žolelių ar grybų, geriausia pradėti nuo kažko labai lengvai atpažįstamo, pavyzdžiui, mėlynių ar dilgėlių. Vėliau, jei jaučiate norą gilintis, galima pasiimti augalų atlasą arba net rasti vietinį žinovą, kuris papasakotų apie rečiau sutinkamus augalus.
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kur renkate – venkite vietų šalia kelių ar žemės ūkio laukų, kur galėjo būti naudojami chemikalai. Kaišiadorių krašte yra pakankamai atokesnių miškų ir pievų, kur gamta dar palyginti švari.
Kai vaistinė virsta miško takeliu
Man patinka pagalvoti, kad ta sveikatos „vaistinė”, kurios ieškome parduotuvių lentynose, tiesiog laukia mūsų už miesto ribų, augdama savaime, be jokių papildomų pastangų iš mūsų pusės – reikia tik ateiti ir pamatyti. Kaišiadorių krašto gamta nėra kažkoks egzotiškas dalykas, apie kurį reikia skaityti knygose iš tolimų šalių – tai kasdienybė, kuri tiesiog laukia, kol ją pastebėsim.
Žinoma, niekas nesako mesti vaistinių ir gydytis vien žolelėmis – sveikas protas visada svarbiausias. Bet kaip papildomas ritualas, kaip būdas sulėtėti ir prisiliesti prie kažko tikro, miško ir pievos dovanos tikrai turi vertę. Ir gal kitą kartą, eidami pasivaikščioti, žvilgtelėsit į tas žoleles po kojomis kiek kitaip.