Kai bitės dar buvo šeimos nariai
Kaišiadorių rajone bitininkystė niekada nebuvo vien tik hobis ar papildomas uždarbis. Čia, tarp Nemuno ir Žeimenos upių, bičių laikymas per šimtmečius tapo kažkuo daugiau – gyvenimo būdu, perduodamu iš kartos į kartą kaip senas receptas ar šeimos istorija. Senoliai sakydavo, kad bitės pasirenka šeimą, o ne atvirkščiai. Ir šiandien ne vienas vietinis bitininkas tą pasakojimą kartoja visiškai rimtai.
Rajone šiuo metu registruota per du šimtus bičių laikytojų, nors tikrasis skaičius, pasak vietos žemės ūkio specialistų, turbūt didesnis – ne visi skuba pildyti popierius. Vieni laiko dešimt avilių, kiti – kelis šimtus. Vieni pardavinėja medų prie kelio su ranka rašytu skelbimėliu, kiti jau seniai išsikovojo vietą ekologiškų produktų mugėse Vilniuje ar net eksportuoja į užsienį.
Tradicija, kuri netelpa į vadovėlius
Žilvinas Stankevičius iš Rumšiškių apylinkių bites laiko nuo tada, kai buvo dvylikos. Tėvas išmokė, kaip reikia ramiai prieiti prie avilio, kaip kalbėtis su bitėmis – ne metaforiškai, o tiesiogiai. „Jeigu ateini piktas ar išsigandęs, jos tai jaučia. Tai ne prietaras, tai tiesiog faktas”, – sako jis, nepaleisdamas iš rankų dūmtraukio.
Tradicinis Kaišiadorių krašto bitininkavimas rėmėsi natūraliu ritmu – bičių šeimos nebuvo spaudžiamos gaminti kuo daugiau medaus. Buvo laikomasi sezono, žiūrima į gamtą, o ne į rinką. Dabar tas ritmas keičiasi. Jaunesnė karta dažniau skaito užsienio forumus, eksperimentuoja su moderniais aviliais, seka bičių sveikatą programėlėmis telefone. Tai ne blogai, sako senesnio amžiaus bitininkai, bet kažkas vis tiek dingsta.
Iššūkiai, kurių niekas neplanuojo
Pastarąjį dešimtmetį Kaišiadorių bitininkai susidūrė su problemomis, apie kurias jų tėvai net negalvojo. Varroa erkutė, kuri naikina bičių šeimas, tapo nuolatine galvos skausmo priežastimi. Prie to prisideda ir pesticidai – kaimyniniuose laukuose purškiama vis intensyviau, o bitės nežino sienų.
„Praėjusią vasarą praradau keturiolika šeimų. Keturiolika”, – sako Algirdas Milaševičius iš Žaslių. Jis neslepia pykčio. Kaltinti konkrečiai nėra ką – niekas oficialiai nepripažįsta, kad jo bitės galėjo žūti dėl pesticidų. Bet sutapimas, jo manymu, per didelis.
Klimato pokyčiai irgi daro savo. Ankstyvos pavasario šilimos apgauna bites – jos pradeda aktyviai veikti, o paskui grįžta šaltis. Žydėjimo laikotarpiai tampa nenuspėjami. Medaus derlius metai iš metų svyruoja taip drastiškai, kad planuoti verslą tampa tikra akrobatika.
Nuo avilio iki stalo – kelias, kuris nėra tiesus
Kaišiadorių medus – tai ne vienas produktas. Priklausomai nuo vietos, sezono ir to, kur bitės skraido, jis gali būti liepų, grikių, pievų žolių ar mišrainė viso to. Kiekvienas bitininkas prisiekia, kad jo medus geriausias, ir turbūt kiekvienas teisus savaip.
Tačiau nuo avilio iki pirkėjo rankų kelias nėra toks romantiškas, kaip atrodo. Medų reikia išpumpuoti, filtruoti, supilstyti, paženklinti. Jei nori parduoti parduotuvėse – reikia atitikti higienos reikalavimus, turėti tinkamas patalpas, pildyti dokumentus. Smulkiam bitininkui tai dažnai reiškia, kad paprasčiau parduoti kaimynui ar pažįstamam, nei lipti į oficialią rinką.
Vis dėlto kai kurie Kaišiadorių bitininkai ryžosi. Jungiasi į kooperatyvus, dalyvauja mugėse, kuria savo prekės ženklus. Viena Rumšiškių šeima jau kelerius metus veda edukacines ekskursijas – vaikai gali apsivilkti apsauginį kostiumą, pažiūrėti į avilį, paragauti medaus tiesiai iš korių. Tokios iniciatyvos leidžia išgyventi ir kartu išsaugoti tai, kas svarbiausia.
Medus kaip atminties forma
Gal tai skamba per poetiškai, bet Kaišiadorių krašto bitininkystė yra kažkas daugiau nei žemės ūkio šaka. Ji yra gyvas ryšys su tuo, kaip šis kraštas atrodė prieš penkiasdešimt ar šimtą metų – kokie čia augo augalai, kaip žmonės gyveno, ką vertino. Kiekvienas stiklainis medaus yra savotiškas laiko kapsulė.
Problemos realios, iššūkiai rimti, o jaunų žmonių, norinčių perimti avilius, vis dar per mažai. Bet kol kas bitės Kaišiadorių krašte dar skraido, o bitininkai dar ateina prie avilių ankstų rytą, kai rasa dar nenudžiūvusi. Ir kol taip yra, ta tradicija gyva – ne muziejuje, o laukuose.